LGBT teisės – žmogaus teisės
Data: 2010.12.05 10:30
Tema: Kita informacija


Žmogaus teisių ideologiją galima laikyti viena tobuliausių kada nors žmonijos sukurtų ideologijų. Ji skirta santarvei kurti ir konfliktams tarp žmonių šalinti. Tai ideologija, skelbianti „gerbk savo artimą“, papildydama „nepriklausomai nuo jo lyties, tikėjimo ar kitokių socialinių, psichologinių ar fizinių požymių“. Tai pirmoji istorijoje ideologija, neskelbianti nieko priešais ir neskaidanti nieko į luomus. Ir tam, kad ji veiktų, ji turi būti visų suvokta. Žmonės turi ne „dirbti dėl žmonių teisių“, bet gyventi jomis.

„Žmogaus teisės“ formavosi bemaž tūkstantį metų

Pirmąkart „žmogaus teisių“ sąvoka sutinkama 1789 metais Prancūzijoje priimtoje „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“. Tačiau prigimtinių teisių ideologija užgimė kur kas ankščiau ir vystėsi, apsireikšdama tokiuose dokumentuose kaip „Didžioji laisvių chartija“ (1215 m.), Anglijos Teisių bilis (1689 m.) ir Jungtinių Valstijų Teisių bilis (1791 m.). XIX amžiuje įvairiose valstybėse skyrėsi liberaliųjų pilietinių ir politinių teisių pirminis rinkinys (laisvė ir lygybė, asmenybės neliečiamumas, nuosavybės teisė, rinkimų teisė ir kitos teisės). Šiuolaikiniame kontekste šios teisės atrodo ribotos (rinkimų cenzai pagal nuosavybę, politiniai draudimai, vyrų ir moterų nelygybė, rasiniai ribojimai ir t.t.).

Socialistiniai judėjimai XX amžiuje papildė pilietines ir politines teises socialinėmis-ekonominėmis (daugiausia darbo) teisėmis. O 1922 metais Vokietijos ir Prancūzijos žmogaus teisių lygų iniciatyva kelios dešimtys įvairių šalių organizacijų įsteigė Tarptautinę federaciją už žmogaus teises (FIDH), pirmąją pasaulyje tarptautinę žmogaus teisių ginimo organizaciją.

Antrasis pasaulinis karas ir tragiška totalitarinių režimų patirtis inicijavo stiprų žmogaus teisių instituto vystymąsi tarptautinės teisės diskurse. 1948 metų gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“. Joje deklaruojama, kokios teisės priklauso žmogui iš prigimties, nepriklausomai nuo jo „rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“. Nuo 1950 metų gruodžio 10 d. kasmet švenčiama Tarptautinė žmogaus teisių diena. Taip pat 1950 metais Europoje buvo pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagrindinis šios Konvencijos skirtumas nuo kitų tarptautinių žmogaus teisių ginimo dokumentų: realiai veikiančio deklaruojamų teisių ginimo mechanizmo – Europos žmogaus teisių teismo – sukūrimas.

Tarptautinį žmogaus teisių standartą 1966 metais įtvirtino JTO priimti „Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas“ ir „Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas“. Šie dokumentai įtvirtino pagrindines žmogaus teises ir jų užtikrinimo garantijas, kurios atsispindi valstybių-narių konstitucijose. Šie dokumentai nėra visa apimantys – „Vienų žmogaus teisių ir laisvių įtraukimas nereiškia kitų sumenkinimo ir juo labiau neigimo“. Laikui bėgant teisės pildomos naujomis: teise į informaciją, teise į palankią natūralią aplinką, teise dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Po moterų į kovą stojo homoseksualai

Nors pagrindiniai žmogaus teisių principai suformuluoti prieš kelis amžius, lieka dar daug žmonių grupių, kurios turi kovoti už savo teises. Moterų, ilgą laiką neturėjusių daugumos teisių, kova vyko šimtmečiais. Kai kuriose šalyse ji tebevyksta iki šiol. Pirmąkart vyro ir moters lygybės klausimas buvo iškeltas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ideologų. 1791 metais buvo priimtas Moterų išsilavinimo įstatymas ir joms suteiktos kai kurios pilietinės teisės. Tačiau Termidoro reakcija šias teises panaikino.

Vokietijoje iki XX amžiaus pradžios vyravo „3 K“ lozungas: „Kinder, Küche, Kirche“ (vok. k. „vaikas, virtuvė, bažnyčia“), išreiškiantis moters vaidmenį visuomenėje. Šį vaidmenį vėliau akcentavo ir A. Hitleris, teigdamas, kad moters pasaulis yra jos nacio vyro šeima ir vaikai. Tačiau XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje atsirado ir kitokios visuomeninės nuomonės. Didžiojoje Britanijoje 1847 metais buvo priimtas Įstatymas dėl moters 10 valandų darbo dienos. Tuo pat metu moterims buvo leista rinktis mokytojo profesiją. JAV ištekėjusios moterys nuo 1848 metų įgijo teisę į nuosavybę, o nuo 1880 metų galėjo būti profsąjungų narėmis. Balsavimo teise pirmą kartą moterys pasinaudojo 1893 metais Naujojoje Zelandijoje.

XIX amžiaus pabaigoje atsirado pirmieji mėginimai kovoti už homoseksualų teises. 40 metų prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo įsteigta pirmoji organizacija, kuri siekė skleisti objektyvią informaciją apie homoseksualumą ir kovoti prieš įstatymus, diskriminuojančius gėjus. Tačiau nacių atėjimas į valdžią nutraukė šį judėjimą.

Ir tik JAV 50-aisiais metais nepaisant labai konservatyvios tų laikų aplinkos buvo įkurtos kelios gėjų organizacijos. Daugelyje miestų atsirado „Mattachine bendruomenės“ filialai, kurie sudarė homoseksualų palaikymo tinklą. Lesbiečių organizacija „Biličio dukterys“ (The Daughters of Bilitis) leido žurnalą „Laiptai“ („The Ladder“), kuriame buvo publikuojama beletristika, poezija ir politiniai straipsniai. Abiejų organizacijų tikslas buvo papasakoti homoseksualiems ir heteroseksualiems žmonėms apie homoseksualumą ir skatinti geresnį homoseksualumo prigimties supratimą. Taip pat jos kovojo už įstatymų, diskriminuojančių homoseksualus, likvidavimą.

JAV kilus seksualinei revoliucijai 60-aisiais, kai visuomenė pradėjo abejoti daugeliu amerikietiškojo gyvenimo tradicijų, įsiaudrino ir homoseksualų judėjimai. Gėjų judėjimo aktyvizacijos simboliu laikomas 1969 metų incidentas, kuomet policija surengė reidą prieš homoseksualus bare „Stonewall“ (nors antpuoliai prieš homoseksualus buvo įprastas reiškinys). Šįkart baro klientai davė atkirtį. Kilo maištas, kuris tęsėsi visą parą. Kovos vyko ir kituose miestuose. 70-aisiais persikėlęs iš Niujorko atviras gėjus Harvey Milk kovojo už homoseksualų teises San Franciske. Tris metus iš eilės jis nesėkmingai balotiravosi į vietinės savivaldos Stebėtojų tarybą, bet 1972 metais jam pavyko laimėti rinkimus. Po 11 mėnesių H. Milk buvo nušautas, tačiau per šį trumpą laikotarpį jis sugebėjo inicijuoti įstatymą, saugantį miesto gėjų teises, ir neleido priimti diskriminacinės įstatymo pataisos Kalifornijoje. Nežiūrint į tai, kad Milk karjera buvo trumpa, jis tapo vienu žymiausiu San Francisko veikėju. Žurnalas „Time“ įtraukė jį į „įtakingiausių XX amžiaus asmenybių“ šimtuką. 60-ųjų ir 70-ųjų maištų atmosfera puikiai atskleista filmuose „Stonewall“ (1995), „Milk“ (2008) ir „Stonewall Uprising“ (2010). Praėjus 25 metams po Stonewall incidento, 1994 metais, daugiau nei milijonas žmonių susirinko Niujorke minėdami šį įvykį.

Vienu iš reikšmingiausių LGBT teisių įvykiu galima laikyti ir 1998 metais atviros homoseksualios poros Michael Galluccio ir Jon Holden pergalę teisme, po kurios jie galėjo oficialiai įsivaikinti vaiką.

Už ką kovoja LGBT aktyvistai

Nuo 70-ųjų pradžios įvairios grupės ir atskiri asmenys kovoja už gėjų, lesbiečių ir biseksualų teises. 90-ųjų pabaigoje, kai visa apimanti AIDS baimė kiek atslūgo, ši kova palietė ir daugiau problemų. Aktyvistai veikia trimis kryptimis: dekriminalizacija, kova su diskriminacija ir teigiamos teisės.

Pirmasis judėjimo už gėjų teises tikslas nukreiptas panaikinti įstatymus, kurie homoseksualių asmenų santykius laiko nelegaliais. Yra valstybių, kuriose seksualiniai santykiai tarp vienos lyties asmenų yra draudžiami. TSRS buvo taip vadinamas „121 straipsnis“, pagal kurį kasmet buvo teisiami ir tremiami homoseksualūs asmenys. Pasitaiko ir įstatymų, kurie draudžia daugumą homoseksualaus seksualinio elgesio formų, pavyzdžiui, draudžiamas oralinis ir analinis seksas ir tarp homoseksualių, ir tarp heteroseksualių porų. Tačiau šie įstatymai dažniausiai taikomi pasirinktinai, kai seksualiniai veiksmai atliekami tarp vienos lyties atstovų. JAV patirtis rodo, kad tokie įstatymai net eliminavo teisę į neliečiamumą savo nuosavybėje.

Judėjimo už gėjų teises filosofija siekia panaikinti „sodomijos įstatymus“, kadangi tai būtina norint užtikrinti homoseksualiems žmonėms tokią pačią teisę į asmeninio gyvenimo neliečiamumą, kuria naudojasi ir heteroseksualai. Juk pastarieji turi visas teises mėgautis suaugusiais savanoriškais seksualiniai santykiais.

Antrasis judėjimo už gėjų teises tikslas yra užbaigti bet kokios rūšies diskriminaciją homoseksualų atžvilgiu. Kai gėjai ar lesbietės įsidarbindami susidurdavo su diskriminacija dėl savo orientacijos, jie dažnai neturėdavo kur kreiptis juridinės pagalbos. Neretai LGBT kuriamos bendruomenės dėl savo tikslų negaudavo finansavimo. Taip pat istorijoje yra daug pavyzdžių, kai nebuvo skiriamos lėšos pjesėms statyti ar parodoms organizuoti, jei buvo manyta, jog tai susiję su homoseksualų kultūra.

Ypač opi diskriminacinė problema yra kariuomenėje. Gėjai visada tarnavo JAV kariuomenėje – ir visada susidurdavo su priešiškumu. Išrinkus į prezidentus Bilą Klintoną, jis iškart pradėjo vykdyti priešrinkiminius pažadus: kovoti su diskriminacija armijoje. Tačiau pats sulaukė nepritarimo iš kariuomenės valdžios. Taip susiformavo „neklausk – nesakyk“ politika, kuomet homoseksualai galėjo tarnauti armijoje, jei tylėdavo apie savo orientaciją. Tačiau naujoji politika turėjo priešingą efektą – iš kariuomenės dėl homoseksualumo buvo atleista 73 proc. daugiau tarnaujančių, nei prieš tai. Siekiant išaiškinti ir atleisti homoseksualius kareivius, buvo išeikvota daugybė mokesčių mokėtojų pinigų.

Antidiskriminaciniai įstatymai – tai ne kažkokios „ypatingosios teisės“, bet būtinybė. Su panašiomis diskriminacinėmis problemomis susidūrė ir kovotojai prieš rasizmą, kai, pavyzdžiui, skirtingų rasių (kitaip tariant, spalvų) žmonėms buvo įrengiami atskiri fontanėliai vandeniui gerti. Tokie įstatymai sukuria erdvę visiems piliečiams turėti vienodas laisves ir teises bei teisę jas ginti. Antidiskminacinio judėjimo siekis yra įtvirtinti LGBT teises, papildant žmogaus teises punktu „dėl lytinės orientacijos“ šalia rasės, įsitikinimų ir lyties. Tai suteiktų vienodas teises visų orientacijų žmonėms, renkantis gyvenamąją vietą, draudžiantis, darbinantis ir užimant valstybės tarnautojų postus.

Kartu su gėjų ir lesbiečių seksualinio elgesio dekriminalizacija ir teisine apsauga nuo diskriminacijos, LGBT siekia ir pozityviųjų seksualinių mažumų įstatymų. Tokie įstatymai užtikrina oficialų pripažinimą ir homoseksualių santykių bei šeimų sąjungų apsaugą.

Kelis paskutinius dešimtmečius vyksta daug diskusijų dėl homoseksualių santuokų. Be juridinio santuokos pripažinimo homoseksualios poros neturi tokių heteroseksualių porų turimų teisių kaip paveldėjimas ir vaikų auginimas. Jie taip pat negali turėti bendro šeimos draudimo, artimiausio giminaičio statuso lankant artimąjį ligoninėje ar netgi organizuojant laidotuves. Juridinės sutartys negali išspręsti visų šių problemų.

Homoseksualių santuokų šalininkas, „New Republic“ redaktorius, knygų autorius, Andrew Sullivan teigia: „Tai, ko mes siekiame, nėra kažkas išskirtinio, mes tenorime tapti pilnaverte ir pilnateise dalimi… Kai kuriems iš mūsų pasisekė sutikti tą žmogų, kurį tikrai mylime. Ir mes norime susieti savo gyvenimą su šiuo žmogumi visam savo gyvenimui, ir padaryti tai atvirai prieš mūsų šeimą ir šalį…“

Dabartinę situaciją labai gerai apibūdino LGBT švietimo tinklo įkūrėjas Kevin Jennings: „Atėjo geresni ir tuo pačiu blogesni gėjams laikai. Akivaizdus aktyvumo ir garsumo lygis, tačiau kartu su tuo pastebimas ir nematytas neigiamos reakcijos ir atoveiksmio lygis“. Belieka tikėtis, kad progresas tęsis ir homoseksualūs vyrai ir moterys galės laisviau mylėti, dirbti ir įnešti savo indėlį į visuomeninį gyvenimą.

Andrius Privetas

Šis straipsnis yra Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save – už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.





Šis straipsnis yra Visuomeninė Lietuvos
LGBT+ svetainė
https://www.gayline.lt

Šio straipsnio URL:
https://www.gayline.lt/article.php?sid=4893