Žinau, kažkur toli toli yra širdis,
Kuri manęs dar laukia.
Tik negaliu atskirti jos
Tarp tūkstančių kitų širdžių.
Gal tavo tai maža širdutė,
Kurioj liesnoja meilė man?
Bet ne, ne tavo ji...
Kažkur pasauly pasiklydus ji.
Bet aš žinau, kad plaka ji tik dėl manęs.
Ateis diena, kai rasiu ją
Ir švelniai glausiu prie savos širdies.
Tada aš jausiu,
Kaip mana širdis krūtinej daužos
Ir vilias jausti amžinai tavos širdies artumą.


Svajonė tolima
Kai vakaras tylus ateis,
Gaivus vėjelis glostys mano plaukus.
Lėtai užmerskiu aš akis savas
Ir lauksiu aš sapne švelnaus prisilietimo tavo.
Pajutęs saulės tvaiskų spindulį ryte,
Pabusiu aš.
Tada žinosiu -
Tik sapnas buvo tai,
Kuris atėjęs pas mane nakčia,
Paliks ryte,
Suteikęs džiaugsmo tiek ir viltį šviesią,
Kuri many ilgai liepsnos,
Kol tas žmogus,
Kurį taip myliu,
Bus dar širdy manoj...


Kaip žvaigždė
Norėčiau būt žvaigdžde naktiniame danguj.
Prašyčiau aš mėnulio apšviesti tavo veidą skaistų.
Žiurėčiau į tave netaplėšdamas akių,
Tikėdamasis, jog vieną naktį mūsų žvilgsniai susitiks.
Tada mes jausime, jog esame kartu,
Nors skirs mumis atstumas tolimas.
Nors laukiu aš šitos nakties jau visą amžinybę,
Tačiau tavasis žvilgsnis skirtas kitai žvaigdždei.
Bet vis dėlto viltis teberusena,
Jog tavo akys žvelgs i mano pusę.
Tada jau niekas neatims iš mūsų jausmo to,
Kuris užvaldė mus.
Prašysiu saulės netekėti aš rytais,
Kad tik ilgiau galėčiau jaust tave šalia savęs.
Bet mes bejėgiai - gamtos dėsniai stipresni.
Todėl tiktai nakty tave turėsiu,
O dieną lauksiu aš nakties tamsios.
Ir tu, ir aš žinosime,
Kad skirta būti mums kartu,
Tačiau tada tik, kai visa apgaubia tamsa