Kaip prisipažinau sau, kad esu homoseksualus

Šiuo metu yra prisijungę 17 svečių ir 1 narys Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar pritariate, kad gerbiant įvairių kultūrų žmones, šis laikotarpis būtų vadinamas „šventiniu“?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 155, komentarų: 0

Renginiai

Tarptautinė Holokausto aukų atiminimo diena 01/27 - 01/27

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė Anonimas, šeštadienį, 2018.11.17 09:26. Perskaityta 3958 kartus

Ne visiems supratimas ateina vienodai ir vienodu laiku. Žmonės skirtingi, ir suvokti, kad skiriesi nuo kitų, kartais užtrunka. Gerai, jeigu užtrunka neilgai ir kai tau -niolika, neblogai, jeigu tau dvim keli, vis dar neblogai, jeigu juda ketvirta, penkta ar bet kuri tolesnė dešimtis. Viskam savas laikas, bet kuo trumpiau meluoji sau, tuo geriau jautiesi.

Atsiskleidimas

Kontekstas

Kaip ir šimtai kitų vaikų, augau normaliame daugiabutyje su beveik normalia mama (su tėčiu ji nesugyveno, todėl jis – tik epizodinis veikėjas), normalia sese, normaliu katinu, normaliom meilėm ir normaliais šeimos pykčiais ir dramom. Nieko ypatinga, statistiškai vidutiniškai normali šeima. Gal išskyrus, kaip vėliau supratau, mamos homofobiją. Šis gilus suvokimas (atmetus „aš visada teisi“ sindromą), kaip irgi vėliau supratau, sunkiai paslankus – bet istorija visai ne apie tai – šie sakiniai tik kontekstui, kuris gali būti kiek reikšmingas Freudui. Kita vertus, normali vaikystė, po kurios sekė pirmieji paauglystės sprogimai galvoje ir klyne, nelabai padorių vaizdo kasečių ar nuotraukų slaptos peržiūros su išskirtiniais klasės draugais (interneto beveik nebuvo iki kol man sukako 14), berniuko knyga vietoje lytinio ugdymo ir jokių minčių apie potraukį berniukams. Na, nebent noras pasilyginti penio ilgį, bet tai, manau, kažkodėl aktualu visiems.

Neigimas

O, proteli! Vis dėlto juokinga dabar tai prisiminti, bet smegenyse, pasirodo, gali suveikti tokia saviapgaulės funkcija, ir, matyt, ne tik lytinės orientacijos klausimu. Taigi, jūsų dėmesiui: paradoksai. Homoerotinis porno, kuris labai sujaudino – tik smalsumui patenkinti; šis žavus vaikinas – visai jis nežavus (aš gi negaliu vertinti kitų vaikinų išvaizdos); šis noras nueiti į vyrų pliažą iš arčiau pamatyti nuogų vyrų – tik tam, kad nereikėtų džiovinti glaudžių; ši erekcija pagalvojus apie kitą vyrą – tik hormonų audros; ši mergina, su kuria gal ir galėčiau susituokti – tik tai, kas daro mane normaliu. Kiekvienai kylančiai minčiai – iškart po dvi, paneigiančias mano potraukį kitiems vyrams. Ir ramu, vadinasi, esu normalus.

Homofobija

Neigimas ilgainiui virto keista pykčio forma, nubrėžiančia aiškią ribą tarp manęs, normalaus vaikino, ir jų – tų nenormalių gėjų niekadėjų (į kuriuos paslapčia žiūriu). Juk tam, kad nubrėžčiau liniją tarp „jų“ ir „savęs“, turiu aršiai atsiriboti, juolab, kad tokio atsiribojimo pavyzdys yra čia pat, grįžus namo, iškilus temai. Tai kaip ir ramu, toliau esu normalus.

Daugiau Nebegėda.lt