ESU GĖJUS - 20 mečio Arturo išpažinimai.

- Arturas: Gimiau kaime. Labai gražioje vietovėje. Ten praleidau 18 metų.

- A: Mama nedirba. Augina vaikus. Tėvas su mumis negyvena.

- A: Taip, bet tas mūsų ūkis labai menkas.

- A: Iš pašalpų ir alimentų ne koks gyvenimas.

- A: Kažką pamenu. Bet ne aš tai supratau, o draugai. Nuo šeštos klasės girdėjau šaukiant “Pedas”. Buvo nemalonu. Nenoriu grįžti prie tų prisiminimų.

- A: Neturiu žalio supratimo. Ką dvylikametis gali išmanyti apie savo seksualumą?

- A: Žinoma , nors buvau `moksliukas` - daug skaičiau knygų ir gerai mokiausi. Gal todėl manęs nemėgo?

- A: Gal. Vaikai žiaurūs. Bet dabar galiu pasakyti, kad jeigu nesu pedas , tai gėjus esu tikrai.

- A: Taip gana greitai sužinojau iš knygų. Kadangi niekam nerūpėjo mano lektūra, skaičiau dalykus ne pagal savo amžių.

- A: Gal ir kvailai skambės, bet visada buvau atsilikęs nuo bendraamžių, o vyresnieji nesidomėjo tokiu žvirbliuku, kaip aš.

- A: Gretimame miestelyje ėmiau lankyti gimnaziją. Įsimylėjau į savo klasioką. Pirmiausia pasakiau jam, kad esu gėjus. Tai dar buvo pakenčiama. Bet, kai prisipažinau, kad jį myliu, tuomet viskas ir prasidėjo. Visaip mane niekino.

- A: Parašiau jam tokį ,lyg ir, meilės laišką. Jis paskelbė jį visai mokyklai.

- A: Du mėnesius manęs visi vengė. O aš neturėjau supratimo, kad apie mane visi viską žino! Bet kai galop sužinojauĮsiutau. Ir keliems klasiokams išaiškinau ką aš apie juos galvoju. Visi mane atstūmė. Mokyklos direktorius prisakė man nueiti pas psichiatrą.

- A: Taip. Bet mane nukreipė pas psichologą, kuris padėjo man susivokti, kas nutiko.

- A: Tai buvo ilgas pokalbis. Iškvietė ir tą klasioką. Gavome pylos ir įspėjimą, o aš privalėjau nueiti pas psichiatrą.

- A: Be abejonės galvojo, kad esu nenormalus.

- A: Pasakė , kad man nereikalingas gydymas. Psichologas irgi po keletos susitikimų nusprendė, kad aš neturiu ypatingų problemų.

- A: Net negalėčiau pasakyti kaip jaučiausi, kada visa tai iškilo aikštėn, buvau tarsi atskirtas nuo pasaulio, mano reakcija buvo tokia, kad kasdiena miegodavau po 17val. per parą. Nedaug ką atsimenu.

- A: Nenorėjau kad direktorius jai pranestų, taigi, pasipasakojau pats.

- A: Iš pradžių truputėli pašūkavo: “Kodėl anksčiau nepasakei, kodėl tik dabar”. Dabar namie viskas tvarkoj, bet mano orientacija yra tabu. Apie tai nekalbama.

- A: Manau kad ir dabar jį myliu. Bet tai jau praeitis. Kas toliau? Turėjau rasti naujų draugų. Nusipirkau pirmąjį gyvenime gėjų laikraštuką.

- A: Kioske .Gretimame mieste. Truputėli varžiausi, bet gavau ko norėjau.

- A: Susitikome Krokuvoje. Tai buvo nuostabiausias mano gyvenimo momentas. Jis buvo labai geras žmogus. Prisimenu jį dabar. Už mane buvo dešimčia metų vyresnis, nors tada aš to nežinojau.

- A: Manau kad taip. Daug kalbėjomės. Tai man padėjo.

- A: Tokios buvo aplinkybės. Mus skyrė 500km. Jis gyveno kitame Lenkijos pakraštyje. Iš pradžių susirašinėjome, tik paskui susitikome.

- A: Taip.

- A: Man tai buvo pirmas kartas. Gal pagalvosite, kad esu skystas, bet niekada gyvenime nebuvau gavęs tiek šilumos ir jautrumo. Paskui, tame miestelyje, kur lankiau mokyklą, susipažinau su dar vienu vaikinu.

- A: ta pažintis padejo man ištverti. Mes supratome vienas kitą ir turėjome apie ką pasišnekėti.

- A: Reikia daug mokytis. Gyvenu iš pašalpos, kurią moka valstybė. Žinau, kad galiu pasikliauti tik savimi. Vis galvoju apie savo namiškius. Jie turi verstis be pinigų, kuriuos aš išleidžiu mokslui.

- A: Gal šiek tiek. Bet atsargiai. Per skaudžiai nudegiau. Žinau, kad rizikuoti neverta.

pagal innastrona