Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 285, komentarų: 2
Reklama
Scientific American: Ar tikrai psichiatrai „išgydo“ homoseksualumą?
Atsiuntė Oxious, sekmadienį, 2009.04.26 12:03. Perskaityta 23063 kartus
Masters ir Johnson savo 1979 knygoje teigė atverčią gėjus į heteroseksualumą. Bet ar tai tiesa?
Žurnalas Scientific American
Tyrimai Britanijoje parodė, kad vienas iš 25 terapeutų pagelbėtų homoseksualiems ir biseksualiems pacientams atsiversti į heteroseksualumą. Nepaisant fakto, kad daugybė medikų grupių, tarp jų ir Amerikos Medicinos Asociacija, jau metų metus smerkia šią praktiką, sakydamos, kad tai neveiksminga ir gali būti net ir žalinga.
Nenustebtume, jei Krikščionių Koalicijos įkūrėjas Pat Robertson ir televizijos evangelistas pastorius Jerry Falwell, tarp daugelio kitų, remtų programas, kurios atverčia homoseksualus nuo „nuodėmės“ ir gražina į dievobaimingo heteroseksualumo rankas. Tačiau jus gali nustebinti vienas iš tyrimų šaltinių, kurį cituoja Katalikų Medicinos Asociacija 2006 metais, kuomet ji paskelbė, kad mokslas „atremia mitą, kad tos pačios lyties potraukis yra genetiškai nulemtas ir nepakeičiamas, bei siūlo viltį profilaktikai ir gydymui“.
Kas tai per šaltinis? William Masters ir Virginia Johnson, vyro ir žmonos komanda, yra tikriausiai žinomiausi pasaulyje sekso tyrinėtojai.
Dar 1979 metais „Meet The Press“ ir begalėje kitų TV pasirodymų, Masters ir Johnson labai reklamavo savo knygą „Homoseksualumas perspektyvoje“ (Homosexuality in Perspective) – 14 metų trukusį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 300 homoseksualių vyrų bei moterų – tikėdamiesi pagrįsti savo novatoriškus heteroseksualų, kurie įžiebė Amerikos seksualinę revoliuciją, tyrimus. Rezultatai atrodė įspūdingi. Tarp 67 vyriškos ir moteriškos lyties pacientų su „homoseksualiu nepasitenkinimu“ tik 14 nepavyko per pradinį dviejų savaičių „atverčiamąjį“ ar „atstatomąjį“ gydymą. (12 atvejų šios terapijos buvo vyrai ir moterys, kurie visuomet manė esą homoseksualai ir tai juos neramino, o 55 gydymo atvejai buvo žmonės, kurie manė, kad jų homoseksualumas yra trumpalaikis). Penkerių tolimesnių metų stebėjimo metu, abiejų grupių sėkmės santykis buvo didesnis nei 70 procentų.
Bet ar buvo Masters ir Johnson teiginiai apie šiuos 12 „atstatymo“ atvejus – devynių vyrų ir trijų moterų – tiesa?
Abejonės apie studijų patikimumą iškilo dar prieš knygos publikaciją. Dauguma darbuotojų nebuvo susidūrę su jokiomis gydymo bylomis tyrimų metu nuo 1968 iki 1977. Klinikos darbuotoja Lynn Strenkofsky, kuri tvarkydavo pacientų grafikus tuo metu, sako niekuomet nesusidūrusi su „atstatymo bylomis“. Marshall ir Peggy Shearer, tikriausiai labiausiai patyrusi terapijos komanda 8 dešimtmečio pradžioje, sako jie niekada negydė homoseksualų ir praktiškai nieko negirdėjo apie atstatomąją terapiją.
Kuomet vienas iš klinikos vadovų Robert Kolodny paprašė pacientų bylų ir norėjo išklausyti šių gydymo istorijų garso įrašus, Masters atsisakė juos parodyti.. Kolodny—kuris niekuomet pats irgi nematė jokių „atstatomojo“ gydymo atvejų – pradėjo įtarti, kad kai kurie, jei ne visi, atvejai buvo visiška netiesa. Kuomet jis spustelėjo Masters, jam tapo dar aiškiau, kad geriausiu atveju tai buvo atrinktų atvejų tyrimas, pritaikytas konkrečioms idealioms sąlygoms, o blogiausiu atveju – tyrimai buvo tiesiog suklastoti.
Galiausiai Kolodny kreipėsi į Virginia Johnson asmeniškai, kad išreikštų savo nerimą. Ji taip pat turėjo panašių įtarimų dėl Masters atstatomosios terapijos, nors viešai Virginia rėmė jį. Viešos gėdos, paaiškėjus esant sukčiais, baimė labai nuliūdino Johnson, savamokslę terapeutę, kuri neturėjo universitetinio išsilavinimo ir labai priklausė nuo savo vyro medicininės patirties.
Gavęs Johnson sutikimą, Kolodny kreipėsi į jų leidėją, kad uždelstų publikaciją, bet jau buvo per vėlu. „Tai buvo bloga knyga“, prisiminė Johnson po kelių dešimčių metų. Johnson sakė, kad ji norėjo peržiūrėti ir perrašyti visą knygą, kad ši „tiktų prie egzistuojančios [medicininės] literatūros“ ir bijojo, kad Bill tiesiog nežino pats ką rašo. O blogiausia, ji pasakė: „Bill yra labai kūrybingas šiomis dienomis“ rinkdamas „gėjų atstatymo“ atvejų studijas.
Iki pat mirties 2001 metais Masters buvo įsitikinęs, kad jų knygą pagaliau pripažins ir medikų bendruomenė, ne tik politinių ar religinių idėjų propaguotojai. Jis tikėjo „atstatomosios“ terapijos perspektyva suteikti daugiau vilties, daugiau laisvės, nei psichoanalizė galėjo suteikti. „Kritika remiasi senomis koncepcijomis“, sakė Masters spaudai. „Mes rašome apie 10 metų darbo ir 5 metus papildomo stebėjimo – ir tai veiksminga“.
Tačiau nepaisant jo teiginių, Masters „ atstatomosios gėjų“ terapijos veiksmingumas niekuomet nebuvo įrodytas.
Thomas Maier
Šaltinis: Scientific American
Komentarai (4)
pastebėjote klaidą?Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2009-04-26 12:55:54
Koks tikslas klastoti viską? Negali pasitikėti niekuo.. apgaudinėja žmones kaip gali ir žaidžia su jų gyvenimasi, bandydami įrodyti, kad tai yra pagydoma.. tokius žmones reikia gydyti, kurie apgaudinėja visuomenę tokiais rimtais klausimais...
2012-06-18 15:37:31
Atsakymas į klausimą - ne. Bet koks žmogus nors kiek pats pasidomėjęs atliktais tyrimais (ir pačiais gydymais ir gydytųjų tolesne eiga) (ir nereikia kliautis antriniais šaltiniais. Kam? Dabar galima ir pirminius rasti) prie tokios išvados prieis. Tik kad dauguma tingi tai padaryti. Geriau eisiu į katinus youtube pažiūrėt.
gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas