Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 358, komentarų: 5
Renginiai
Visi renginiai »Atsiuntė Oxious, sekmadienį, 2007.05.06 13:55. Perskaityta 32479 kartus
Homoseksualai pažeidžia gamtos dėsnius. Romos imperija subyrėjo dėl nežaboto homoseksualizmo siautėjimo. Homoseksualai tvirkina vaikus. Vaikai homoseksualiose šeimose užaugs gėjais ir lesbietėmis.
Mitai apie homoseksualumą
Girdėti teiginiai? Juos dažnai užduoda ne tik homofobiškai nusiteikę asmenys, bet ir mūsų bendramoksliai ir bendradarbiai, pažįstami, visuomenės veikėjai, giminaičiai. Kai kuriuos stereotipus esame įsikandę ir mes patys. GayLine pradeda plačiai visuomenėje paplitusių teiginių ir mitų apie homoseksualus ciklą.
Mielai kviečiame diskutuoti, siūlyti savo idėjas, papildymus. Taip pat šią medžiagą laisvai galite naudoti kitose diskusijose, kur šnekama apie homoseksualumą ir oponentai pateikia jau šimtąkart girdėtus nepagrįstus teiginius. Ši informacija skirta ne homofobams, o asmenims, kuriems trūksta informacijos, kuriuos piktybiškai klaidina „gėjams-ne“, „už dorą ir tautą“, Seimo Scott Lively fan klubas ir kiti panašūs veikėjai.
1. Seksas su tos pačios lyties žmogumi yra nenatūralus. Vyras negali mylėti kito vyro, o moteris - moters.
Jeigu mes kalbame apie meilę, tai meilė tarp žmonių yra daugiau nei seksas. Jeigu mes galime kontroliuoti savo jausmus žmogui, tuomet tai yra ne meilė, o šaltas ir blaivus išskaičiavimas. Ar turi žmogus apsimesti, kad myli priešingos lyties žmogų ir su juo susituokti vien tam, kad kitų akyse atrodytų „normalus“ ir paslėptų savo „gėdingą“ orientaciją, kai paslapčia myli tos pačios lyties žmogų?
Meilė yra sudėtinga emocijų, išgyvenimų ir jausmų samplaika, kurios žmonės negali kontroliuoti arba dirbtinai savo noru pakeisti. Neįmanoma valios ir proto pastangomis priversti žmogų pamilti arba, priešingai, nustoti mylėjus. Tą patį galima pasakyti apie bet kurios orientacijos žmogų – dvasinis artumas atsiranda lygiai taip pat. Intymūs santykiai tėra gilių psichologinių veiksnių išraiška. Iš kitos pusės, ilgalaikės poros santykiuose seksualinis aspektas darosi nebe toks svarbus. Svarbesni tampa kiti dalykai: moralinis palaikymas, pagalba kasdieniuose rūpesčiuose, bendri pomėgiai – tai patiria tiek tos pačios, tiek skirtingų lyčių poros.
Kalbant apie intymių santykių natūralumą, ar galime pasakyti, kad, pavyzdžiui, rankų arba lūpų taip pat nepridera naudoti seksui, nes tiesioginė šių organų paskirtis yra visiškai ne ta? Kažin. Toliau samprotaudami tokiu būdu atrasime, kad lytiniai organai nėra skirti seksui, nes didžiąją laiko dalį jie naudojami šlapimui šalinti, o tai, kad gamta patalpino žmogaus erogenines zonas ne tik įprastose vietose, reikėtų, sprendžiant iš visko, laikyti žiauriu jos pokštu... Intymiuose dviejų suaugusių žmonių santykiuose priimtina viskas, ką jie abipusiu savanorišku sutikimu laiko tinkamu vienas kitam. Tuo tarpu žiūrint į svetimą miegamąjį pro rakto skylutę vertinti, kas yra teisinga, o kas ne – tai iš tikro yra pigu ir žema.
2. Homoseksualumas yra nenatūralus, nes gamtoje to nėra ir tai yra tik iškrypusio žmonių mąstymo ir moralinio nuopuolio vaisius. Jei būtų kitaip, visi gyvūnai tai praktikuotų. Tačiau taip nėra, dėl to homoseksualumas ir nėra natūralus.
Apie homoseksualų gyvūnų elgesį tiek natūralioje aplinkoje, tiek zoologijos soduose yra žinoma jau seniai. Šie faktai gerai dokumentuoti (netgi užfiksuoti video juostose), atidžiai tyrinėjami ir analizuojami. Homoseksuali orientacija nėra nei moralinis nuopuolis, nei tuo labiau žmogaus išradimas. Nuorodos į tyrimus:
• 1,500 animal species practice homosexuality
• Homosexual Activity Among Animals Stirs Debate
• The Volume of a Sexually Dimorphic Nucleus in the Ovine Medial Preoptic Area/Anterior Hypothalamus Varies with Sexual Partner Preference
3. Šiandien mes leisime įregistruoti santuoką vienos lyties žmonėms, o rytoj savo santykius pareikalaus įteisinti ir koks nekrofilas ar zoofilas.
Santuoka - tai dviejų suaugusių, veiksnių, sąmoningų, psichiškai sveikų žmonių bendrystė, užmezgama savanoriškai ir abipusiu sutikimu. Nekrofilijos ar zoofilijos atveju lavonas arba gyvūnas negali juridiškai patvirtinti savo sąmoningo noro arba nenoro užmegzti santykius, todėl toks palyginimas yra paviršutiniškas ir neteisingas. Be to, nekrofilija ir zoofilija pagal tarptautines psichiatrijos normas laikomos psichiniais sutrikimais, o artimi dviejų vienos lyties žmonių santykiai - ne.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje apie seksualinę orientaciją užsimenama:
F66 Psychological and behavioural disorders associated with sexual development and orientation
Note: Sexual orientation by itself is not to be regarded as a disorder.
(F66 Psichologiniai ir elgesio sutrikimai, susiję su seksualine raida ir orientacija
Pastaba: Seksualinė orientacija pati savaime nėra laikoma sutrikimu.)
Tuo tarpu nekrofilija ir zoofilija yra ligos:
F65.8 Other disorders of sexual preference
A variety of other patterns of sexual preference and activity, including making obscene telephone calls, rubbing up against people for sexual stimulation in crowded public places, sexual activity with animals, and use of strangulation or anoxia for intensifying sexual excitement. Frotteurism. Necrophilia.
(F65.8 Kiti seksualinio pasirinkimo sutrikimai
Įvairūs kiti seksualinio pasirinkimo ir veiklos būdai, tame tarpe nešvankūs telefoniniai skambučiai, seksualinė stimuliacija trinantis į žmones viešose masinio susibūrimo vietose, seksualiniai santykiai su gyvūnais, smaugimas ar dusinimas, siekiant sustiprinti seksualinį susijaudinimą. Froterizmas. Nekrofilija.
Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) patvirtino 43-oji Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) asamblėja 1990 metų gegužę, o 1994 metais TLK-10 buvo pradėta naudoti PSO šalyse narėse. PSO priklauso 193 valstybės, tarp jų ir Lietuvos Respublika.
4. Amerikos Psichiatrų asociacijos (APA) sprendimas 1973 metais išbraukti homoseksualumą iš psichinių susirgimų sąrašo buvo priimtas dėl beprecedentinio gėjų aktyvistų spaudimo. Jokiais moksliniais duomenimis priimat šį sprendimą remtasi nebuvo.
Jeigu tai ir tiesa, kad gėjų aktyvistai davė postūmį atidesniam šio klausimo nagrinėjimui moksliniuose sluoksniuose, tai tik iš dalies. 1957 metais (15 metų prieš APA sprendimą!) Evelyn Hooker atliko tyrimą, tapusį novatorišku keliais aspektais. Pirmiausiai, vietoj to, kad iš karto priimtų vyraujantį požiūrį į homoseksualumą, Evelyn uždavė sau klausimą apie tai, ar skiriasi heteroseksualių ir homoseksualių žmonių sugebėjimai psichologiškai adaptuotis. Antra, užuot tyrusi psichiatrų stebimus pacientus, ji ištyrė grupę homoseksualių žmonių, normaliai funkcionavusių visuomenėje. Trečia, ji panaudojo procedūrą, kurioje ekspertų buvo prašoma įvertinti vyrų adaptavimosi galimybes iš anksto nežinant apie jų seksualinę orientaciją. Toks metodas padėjo išvengti neobjektyvumo, kurį patyrė daugelis ankstesnių psichoanalitinių homoseksualių žmonių tyrimų. Pagal savo tyrimo rezultatus Hooker padarė išvadą, jog homoseksualumas kaip klinikinis dalykas neegzistuoja ir kad nėra jokio vidinio ryšio tarp potraukio savąjai lyčiai ir psichopatalogijos.
Hooker išvados buvo patvirtintos ir daugeliu kitų kitokiais metodais atliktų tyrimų. Nors kai kurie tyrimai, paskelbti po Hooker darbo, ir bandė apginti požiūrį į homoseksualumą kaip patologiją, tačiau jie buvo labai silpni metodologiškai. Daugumai jų buvo panaudoti klinikiniai duomenys ar duomenys iš kalėjimų, kurių nebuvo galima apibendrinti visiems žmonėms. Kitiems nepavyko atskirti duomenų surinkimo procedūros nuo galimos neobjektyvios tyrinėtojų traktuotės. Pvz.: vyrų psichologinę būseną vertindavo jo psichoanalitikas, kuris jį tuo pačiu metu stebėjo dėl homoseksualumo. Kai kurie tyrėjai radę skirtumų tarp heteroseksualių ir homoseksualių žmonių tvirtino, kad tie skirtumai sąlygoti homoseksualumo patologijos. Pvz..: heteroseksualūs ir homoseksualūs respondentai galėjo parodyti skirtingas vaikiškų pergyvenimų ar šeimyninių santykių rūšis, dėl ko bandyta teigti, jog homoseksualių žmonių schemos rodė patologiją, nors abiejų grupių psichologinės būsenos būdavo vienodos.
(Daugiau informacijos: Wikipedia.org, Religious Tolerance)
Truputis šio sprendimo istorijos: 1973 metų kovo mėnesį, regioninis APA skyrius Naujojoje Anglijoje paruošė rezoliuciją, kviečiančią pašalinti homoseksualumą iš DSM-II (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders). Netrukus šią rezoliuciją patvirtino visa regioninė APA taryba. Nomenklatūrinis APA komitetas 11 mėnesių ruošė ataskaitą, kurioje rekomendavo pakeisti DSM-II. Ataskaita buvo pristatyta APA Tyrimų ir vystymosi taryboje. Taryba vienbalsiai balsavo, kad pašalinti homoseksualumą iš DSM-II. Po to ataskaita buvo nusiųsta į regioninių skyrių asamblėją, kur jai buvo vėl pritarta. Tolesnis žingsnis - APA atstovų taryba (įvairių APA tarybų atstovai ir prezidiumas). Atstovų komitetas pritarė pataisos siūlymui, palikdamas galutinio žodžio teisę kuratorių tarybai. Gruodžio 10 dieną, kuratorių taryba išklausiusi pataisos oponentų argumentus, uždarame posėdyje balsavo, kad homoseksualumas būtų pašalintas iš DSM-II.
Sprendimo priešininkai (Charles W. Socarides, Irving Bieber) pareikalavo APA narių referendumo šiuo klausimu. 1974 metų balandžio mėnesį 25 000 APA narių buvo išsiųsti balsavimo biuleteniai. Buvo gražinta ketvirtis biuletenių, tarp jų: 37% pasisakė prieš homoseksualumo pašalinimą iš DSM-II, 5% susilaikė, o 52% pritarė šiam sprendimui. Detaliau knygoje: R. Bayer, Homosexuality and American Psychiatry.
5. Santuokos tikslas - vaikų gimdymas ir jų auklėjimas. Kam to reikia homoseksualams, jei jie negali turėti vaikų?
Santykių įregistravimas toli gražu neapsiriboja vien vaikų turėjimo tikslu, nors lesbiečių poros ir gali gimdyti vaikus. Bendros nuosavybės turėjimas, paveldėjimo teisė, artimo giminaičio statusas lankantis gydymo ar įkalinimo įstaigose, teisė tvarkyti sutuoktinio reikalus šiam praradus veiksnumą, neliudyti prieš sutuoktinį - visi šie dalykai neprieinami netgi toms vienos lyties poroms, kurios kartu pragyveno daug metų ir kurioms nėra į ką atsiremti senatvėje. Tokios partnerystės idėja labiau yra aktuali ne jauniems ir energingiems žmonėms, o pagyvenusiems zmonėms, kurie sendami tampa vis labiau socialiai pažeidžiami. Netgi dovanojant partneriui savo butą tektų sumokėti nemenką pinigų sumą - 24% turto vertės, nes, pasak įstatymų, toks partneris nėra šeimos narys. Netikėtos mirties atveju, nesant iš anksto paruošto ir teisingai sudaryto testamento, nuosavybės teisės pagal įstatymus pereina artimiausiems giminaičiams, o ne partneriui, su kuriuo pragyventas visas gyvenimas. Tokiu būdu niekam nereikalingas vienišas ir nebejaunas žmogus išmetamas į gatvę, nes oficialiai jis yra niekas.
6. Valstybė turi sustabdyti nežabotą nuodėmės plitimą, sugražinti straipsnį į baudžiamąjį kodeksą dėl homoseksualių santykių ir apriboti gėjų užimamų pareigybių ratą.
„Nežabotas nuodėmės plitimas“ kol kas statistiškai nėra pavirtintas net tose šalyse, kur vyriausybės požiūris yra pakantus gėjų ir lesbiečių atžvilgiu, jų procentas 3-5% gyventojų tarpe išlieka pastoviu daugelį dešimtmečių. Tai, kad gėjai ir lesbietės „išeina iš pogrindžio“ gali sudaryti įvaizdį, kad jų vis daugiau ir daugiau. Tačiau taip nėra: tiesiog jie kruopščiai nebeslepia savo orientacijos. Toliau, daugelis tyrinėtojų, istorikų ir seksologų vieningai sutaria, kad baudžiamojo kodekso 121 straipsnis („vyro lytinis santykiavimas su vyru“), pirmiausia buvo naudojamas ne tam, kad „išvalyti visuomenę nuo degeneratų“, o kaip represyvios priemonės šalinant nepalankius ideologinius priešininkus, kadangi suteikė plačią erdvę visokioms manipuliacijoms teisinėje erdvėje. Panašus įstatymas bei homoseksualams draudžiamų pareigybių sąrašas, kaip ir sovietiniais laikais, tarnaus nepalankių valdžiai ar kitiems žmonių šmeižimui. Dar daugiau, visuomenė neteks talentingų pedagogų, rašytojų, dainininkų, dizainerių, stilistų, menininkų, architektų, baleto šokėjų, nes jų orientacija valdininkams taps svarbesnė nei tas vertingas indėlis, kurį jie sukurtų mene, moksle ir visuomenės vystymesi. Mažiau talentingi, bet labiau „teisingi“ heteroseksualai sieks aukštų socialiai reikšmingų vadovaujančių postų, o nepalankų bendradarbį gėjų ar lesbietę visada bus galima jau teisiškai pastumti į žemesnį, neužtarnautą, postą.
7. Lietuvoje - demografinė krizė ir tolesnis homoseksualizmo siautėjimas lems tai, kad išmirsime kaip dinozaurai.
Tik pirmoji dalis šiame tvirtinime yra teisinga. Pasaulinė statistika rodo, kad homoseksualų skaičius gyventojų tarpe išlieka pastovus - 3-5% ribose. Tokia menka gyventojų dalis negali reikšmingai įtakoti demografijos. Galiausiai, šalyse, kur įteisintos tos pačios lyties partnerystės, nepastebimas gimstamumo mažėjimas dėl „homoseksualizmo siautėjimo“ (pvz. Nyderlandai, kur homoseksualios santuokos įteisintos nuo 2001 metų, ar Danija, kur homoseksualų sąjungos įteisintos nuo 1989 metų).
Lietuvos statistika rodo tikrąsias blogėjančios demografinės padėties priežastis:
Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2009-02-20 11:34:05
Labai įdomu ir informatyvu :) labai padėjo ruošioantis prezentacijai šia tema ^-^
2009-05-28 15:22:23
Nežinau, kiek tai gera idėja... Bet manau, kad šią info reiktų sudėti į knygelę. Manau, tai būtų labai pravartus leidinys duoti natūralams pasivartyti po to, kai jų vaikai, giminės, draugai ar bendradarbiai atskleidžia savo homoseksualią orientaciją.
2010-02-25 15:35:57
Labai patiko straipsnis. Kai kur dar norėjosi mintyse prieštarauti, bet tie prieštaravimai buvo labiau moralinio pobūdžio arba kas yra "normalu" arba "nenormalu" ir iš viso kas yra ta norma. Bet manau šio straipsnio tikslas ne diskutuoti moralę, o pateikti konkrečius faktus dėl tam tikrų iškylančių klausimų.
Ypač patiko pvz 13 klausimo atsakymas, kai pažiūrima daug plačiau ("Klausimas yra žymiai platesnis: ar turėtume uždrausti viską, ką draudžia vyraujanti religija? Ar įstatymai turėtų versti žmones gyventi pagal religinius nuostatus?")
2011-03-10 23:50:09
Šiandien kilo rimtas klausimas vėl gi apie psichiatrus. Atsiprašau už šiek tiek offtopic''ą, bet kaip Jūs kuris nors manot, jei dviejuose psichinių ligų sąrašų leidiniuose prieš homoseksualų judėjimą (Stone wall riaušes) JAV, homoseksualumas buvo psichinis sutrikimas, o vėliau staiga buvo pripažintas kaip sveiko žmogaus psichikos dėmuo, kiek įmanoma, kad visi kiti "sutrikimai" ir "ligos" yra tokie pat "realūs"???