Bendro gyvenimo reguliavimas Lietuvos teisėje

Šiuo metu yra prisijungę 35 svečiai ir 1 narys Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 263, komentarų: 2

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė Oxious, sekmadienį, 2010.07.18 15:06. Perskaityta 22312 kartų

Bendras gyvenimas kartu galimas ne tik santuokoje ir ne tik tarp priešingos lyties asmenų. Tos pačios lyties poros taip pat gali siekti teisiško bendro gyvenimo įtvirtinimo. Šiame straipsnyje bus aptartos kelios bendro gyvenimo formos ir jų teisinis reglamentavimas.

Gyvenimas kartu

Santuoka yra labiausiai žinoma bendro gyvenimo forma. Civiliniame kodekse teigiama, kad santuoka – tai savanoriškas susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Sutuoktiniai tarpusavyje apipinami aibe turtinių ir asmeninių teisių ir pareigų. Nuo santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė – sutuoktinių turto dalys joje nėra nustatytos, kiekvienas sutuoktinis turi lygias teises bendrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, tačiau privalo tai daryti bendru sutarimu. Bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas net toks turtas kaip pajamos iš sutuoktinio asmeninės (ikisantuokinės) nuosavybės, pajamos iš vieno sutuoktinio darbinės, intelektinės ar bet kokios kitos veiklos, dividendai, pensijos, pašalpos, kitos išmokos, asmeninės sutuoktinio įmonės vertės padidėjimas ir taip toliau. Sutuoktinių turto dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios, nuo šio principo galima nukrypti tik konkrečiais įstatymo numatytais atvejais. Net pradėjus gyventi skyriumi ar nutraukus santuoką sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos neišnyksta. Sąžiningas sutuoktinis skyrybų atveju gali reikalauti priteisti išlaikymą arba, pavyzdžiui, reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokslų baigimo ar persikvalifikavimo išlaidas, jei dėl santuokos nebaigė studijų ar neįgijo kvalifikacijos. Nereiktų pamiršti, kad tai įstatyminis reguliavimas. Sutuoktiniai yra laisvi sudaryti vedybų sutartį ir lanksčiau sutvarkyti turtinius tarpusavio santykius, pavyzdžiui sutarti, kad susituokus įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o bendroji dalinė nuosavybė, kurioje nustatytos konkrečios sutuoktinių turto dalys.

Vis tik glaustai aprašytas teisinis reguliavimas rodo įstatymų leidėjo norą ne tik garantuoti materialinį vaikų aprūpinimą, kuriam skirta nemažai kodekso normų, tačiau ir apsaugoti ekonomiškai silpnesnio sutuoktinio teises ir teisėtus interesus. Bendras gyvenimas reiškia ir tai, kad pora yra ekonominis vienetas. Juk gali taip būti, kad vienas sutuoktinis sėkmingai užsiima verslu ar profesine veikla, o kitas prižiūri namų ūkį ir įdeda nemažiau darbo ir pastangų? Tačiau pradėjus kalbėti apie skyrybas kažin ar nedirbančio arba mažiau dirbančio sutuoktinio indėlis būtų pakankamai įvertintas, jei ne įstatymo normos, nurodančios, kad visas santuokoje įgytas turtas yra bendras. Taip apsaugoma silpnesnioji šalis, užtikrinama, kad ji po išsiskyrimo nebus išmesta į gatvę, nepatirs didelių materialinių sunkumų.

Tačiau įstatymų leidėjas nėra pasirengęs saugoti visų porų. Pagal įstatymus santuoka yra išskirtinai vyro ir moters sąjunga. Homoseksualios poros neturi teisės susituokti, tad ekonomiškai silpnesnis porininkas neįgyja įstatyminės apsaugos. Nei jo teisės, nei interesai nėra ginami skyrybų atveju, nes įstatymų leidėjas yra nusiteikęs jokiu būdu nepripažinti homoseksualių porų egzistavimo ir jų teisių bei interesų užtikrinimo poreikio. Įstatymų leidėjui paprasčiausiai nerūpi, kad homoseksualios poros gali dešimtmečius kartu gyventi ir funkcionuoti kaip vienas ekonominis vienetas, o po skyrybų kažkuris iš sugyventinių gali būti be jokių ceremonijų išvarytas į gatvę su, tarkim, dvejais krepšiais ir keliais šimtais litų kišenėje. Tai, akivaizdu, yra to žmogaus, o ne valstybės problema, mat jis pasirinko ne tos lyties partnerį.

Lietuvos Respublikoje santuoka yra tokia fetišizuota, kad iki šiol nepriimtas partnerystės registravimo įstatymas, be kurio negalioja Civilinio kodekso XV skyrius, reglamentuojantis bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos – partnerystę. Trumpai apibūdinant neveikiančią lietuvišką partnerystę galima pasakyti, kad ji turi visus santuokos „apribojimus“ (partneriai turi būti skirtingų lyčių, pilnamečiai, ne artimieji giminaičiai ir negali pažeisti monogamijos principo) ir nė vieno privalumo. Partneriai, skirtingai nei sutuoktiniai, negali po vieno partnerio mirties paveldėti pagal įstatymą, sudaryti bendro testamento, įsivaikinti, spręsti partnerių pavardės klausimo, neprivalo vienas kitą išlaikyti, jiems netaikomas bendros jungtinės nuosavybės režimas ar tėvystės prezumpcija. Kadangi iki šiol nesugebėta priimti dirbtinio apvaisinimo įstatymo, dabar galioja 1999 metų sveikatos apsaugos ministro patvirtinta dirbtinio apvaisinimo tvarka, pagal kurią dirbtinio apvaisinimo procedūros atliekamos tik susituokusiai moteriai. Negalima net teismo tvarka sumažinti partnerystės sudarymo amžiaus, partneriai privalo būti pilnamečiai, nors sutuoktiniai tam tikrais atvejais gali būti jaunesni. Iš esmės partnerystė yra itin siauras teisės institutas, tenustatantis partnerių bendrai įgyto ir naudojamo turto teisinį režimą.

Tačiau, kaip minėta, įstatymų leidėjas ignoruodamas tos pačios lyties poras, atsisakydamas ginti jų interesus paliko teisinę nišą. Dviejų veiksnių žmonių sutartis, neprieštaraujanti įstatymo normoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai, išreiškianti tikrąją jų valią, turėtų galioti. Taigi niekas netrukdo tos pačios lyties žmonių poroms sudaryti bendro gyvenimo sutartis, reguliuojančias jų turtinius santykius, atsižvelgiančias į porą kaip į vieną ekonominį vienetą bei saugančias šalių teises ir interesus.

Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.